Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Slaptoji operacija ”Languoti marškinėliai
2003-11-03
Darius SĖLENIS
Fidelį Kastro šarvuočiu vežęs lietuvis karininkas pirmą kartą po 40 metų viešai pasakoja apie įvykius Kuboje, kurie vos nesibaigė trečiuoju pasauliniu karu
Vieną 1963 metų vakarą kaunietis Pranas Maištavičius su draugu iš Šilutės savo artimiesiems, nuo kurių skyrė tūkstančiai kilometrų, parašė atsisveikinimo laiškus. Vyrai jau nebesitikėjo grįžti namo, nes situacija kasdien darėsi vis grėsmingesnė ir tuo metu buvo prognozuojama, kad tarp galingiausių pasaulio valstybių - Tarybų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų neišvengiamai kils karas.
Žmoną ir dukrą paliko Karelijoje
Tuomet iš Laisvės sala vadinamos Kubos, kur karinininkais tarnavo abu lietuviai, matyt, nebūtų likę nė lopinėlio sveikos vietos. Kubą juosė amerikiečių kariniai laivai, padange skraidė lėktuvai, netoliese esančioje Floridoje buvo JAV karinė bazė, o salos viduje - sutelktos nemenkos Tarybų Sąjungos ir Kubos lyderio Fidelio Kastro karinės pajėgos. Kalbama, kad Kuboje karui su Amerika buvo parengtas atominis ginklas.
Tarp JAV ir TSRS, laimė, karas, kuris, kaip buvo prognozuota, galėjo virsti trečiuoju pasauliniu, nekilo. O lapkričio mėnesį, lygiai prieš 40 metų, tuomet dar 28 metų P.Maištavičius namo grįžo gyvas, sveikas, bet pražilęs.
“Kur ir ko vykstame, nežinojome. Gavome valstybinę užduotį. Pamenu, kad būtinai liepė pasiimti slides: reikėjo sumėtyti pėdsakus”, - kelių dešimtmečių senumo prisiminimus pirmą kartą viešai “Kauno dienai” pasakojo Riazanės desantininkų mokyklą baigęs, prie Babtų gimęs P.Maištavičius.
Su žmona Aleksandra ir tuomet vienerių metų dukrele Vida vyresniojo leitenanto laipsnį turėjęs ir automobilininkų mokykloje mokęsis įvairių paskirčių būrio vadas iš pradžių atvyko į Karelijos (prie diktatoriaus Stalino vadinamos Karelų Suomijos) miestelį Sortavalą. Žmoną ir dukrą palikęs viešbutyje bei neabejojęs, kad jų nematys tik kelis mėnesius, išvyko į kitą suomių miestą - Chitalą. Gavęs civilio drabužius ir pistoletą “Makarov” kaunietis traukiniu išvažiavo į Latviją.
“Tuomet net nesapnavau, kad galutinė mano stotelė - tolimoji Kuba”, - šypsojosi žilagalvis vyras.
Denyje - mašinos, triume - tankai
“Iš Liepojos prekybiniu laivu išplaukėme Danijos, Švedijos link, po to - į Šiaurės jūrą ir tik ten turėjome teisę atplėšti pirmąjį slaptąjį paketą, - rodydamas kelių dešimčių senumo rusišką žemėlapį pasakojo buvęs Zoknių aerouosto bei vėliau Šiaulių alaus daryklos “Gubernija” direktorius P.Maištavičius. - Ten buvo nurodyta kita maršruto vieta - Bermudų salos”.
Slidės nebuvo vienintelė priedanga. Iš Latvijos dar apie 400 civilių drabužiais vilkėję karininkai ir kareiviai išplaukė oficialiu prekybiniu laivu “Almetjevsk” , kuris iš Kubos į Sąjungą buvo atgabenęs cukrų, o į Laisvės salą, anot oficialios versijos, atgal vyko su žemės ūkio technika.
Denyje stovėjo įvairios mašinos, vaikščiojo keliolika į Kubą vykstančių jūreivių, o laivo triume sunkiomis sąlygomis slėpėsi šimtai kareivių, stovėjo ryšių priemonės, 32 tankai “T-34” bei kelios dešimtys šarvuočių “BTR 52”.
Triumuose buvo tvanku, nuo sienų bėgdavo cukraus likučiai, retai buvo galima apsilankyti tualete, apie prausimąsi buvo galima tik pasvajoti. Karininkai miegojo ir gyveno geresnėmis sąlygomis - laivo bibliotekėlėje.
Artėjant prie Bermudų salų pasitiko amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai, be abejonės, buvo padarytos “Almetjevsko” fotografijos.
Tuo metu tarp JAV ir TSRS buvo prasidėjusi savotiška dvikova. Pavyzdžiui, rusai iš kubiečių specialiai didesnėmis kainomis supirkdavo cukrų, kurį apdirbdavo Tarybų Sąjungoje.
Bermudų salose buvo atplėštas antrasis paketas: 1962 metų birželio mėnesį paaiškėjo, kad galutinė stotelė - Kuba, miestelis Kabanjas.
Iki Kubos likus apie 50 kilometrų, vieną dieną skersai “Almetjevsko” kelio atsistojo amerikiečių karinis laivas. Prekybinis laivas sustojo, tačiau iš Maskvos atėjo šifruotas pranešimas - plaukti pirmyn. Laivams pavojingai artėjant, staiga išniro “Almetjevską” lydėjęs tarybinis povandeninis laivas, ir JAV kreiseris pasitraukė.
Nekrasovo ūkis džiunglių pakraštyje
Vėliau amerikiečių specialiosios tarnybos ir spauda slaptąją TSRS pajėgų operaciją Kuboje pavadino “Languoti marškinėliai”.
“Kuboje buvo apie 50 tūkstančių tarybinių kareivių ir karininkų, tačiau visi vilkėjo civiliais drabužiais, o kareiviai dažniausiai - languotais marškinėliais”, - ilgą laiką paslaptyje saugotą informaciją pasakojo P.Maištavičius.
Laive 111-ojo pulko antrosios divizijos kareiviai bei karininkai, persirengę dailiais kostiumais, slapta iškeliavo į Artemisą, po to - į Seiba al Akvą, o vėliau džiunglių pakraštyje, Kaimito Balta kaimelyje, įsirengė uždarą stovyklą, kurią oficialiai pavadino Nekrasovo ūkiu. Ten įsikūrė tarybinių pajėgų valdymo centras Kuboje.
“Kuba pasitiko 30 laipsnių karščiu pavėsyje. Atvykę galvojome, kad vietinius mokysime naudotis įvairia technika, - prisipažino buvęs tarybinės armijos karininkas. - Iš pradžių taip ir buvo: važinėjome į Artemisą, o po to į už 80 kilometrų esančią Havaną. Tačiau gan greitai prasidėjo amerikiečių ir rusų šaltasis karas, po to Ameriką valdęs prezidentas Kenedis paskelbė Kubos blokadą”.
Manoma, kad tuo metu Kuboje tarybinė armija turėjo atominį ginklą, slapta buvo atgabentos ir surinktos raketos.
“Guinesas, Artemisas, Chaveljanas, Moro tvirtovė, į kurią po vandeniu vedė slaptas, dar Kubos diktatoriaus Batistos valdymo laikais įrengtas tunelis, Santa Klara... - vardijo tuomet ypatingai slaptus adresus pašnekovas. - Saloje buvo apie 50 tūkstančių tarybinių kareivių, vienas pulkas (45) ir dvi eskadrilės (po 20) naikintuvų “Mig-19”, taip pat apie 100 tankų ir apie 200 “BTR”.
Prostitutes įdarbino taksistėmis ir telefonistėmis
“Amerika buvo šokiruota sužinojusi, kad staiga Santa Klaroje išdygo raketų paleidimo aikštelės, nes maždaug už 90 kilometrų buvo Florida. Tuomet buvo kalbama, kad Kubai kariauti su JAV tolygu savižudybei, tačiau tuo pačiu iškilo grėsmė Amerikai, mat iš Laisvės salos amerikiečius tikrai būtų pasiekusios ir nenumuštos raketos”, - “Kauno dienai” pasakojo Pranas Maištavičius.
Kokį pirmąjį įspūdį padarė Kuba? Tvanku, palmės, daug barų ir kavinių, įspūdingi kvapai, krokodilai, rykliai, žmonės gyvena laisvai ir lengvabūdiškai.
Vietiniai gyventojai į akis šypsodavosi, o už nugaros rodydavo liežuvį. Daug egzotikos: valstiečiai naudojo vežimus, o vietoj ratų - iš medžio pagamintas slides. Daugelis nebuvo matę fotoaparato, todėl nekart jį išsitraukus puldavo ant žemės ar išsilakstydavo į namus.
Tačiau su kubiečiais bendrauti buvo griežtai uždrausta, į miestą važiuodavo tik po kelis, slapta, karininkai turėjo pistoletus, vairuotojai - automatus.
Laisva meile pagarsėjusios Kubos moterys? Pasak pašnekovo, Havanoje buvo daugybė prostitučių. Atėjęs į valdžią Fidelis Kastro uždarė viešnamius, o prostitutes įdarbino... taksistėmis bei telefonistėmis. Dažnai apsilankę kavinėse už kelis dolerius nakčiai savo dukras siūlydavo tėvai.
Kartą namelyje netoli vienos stovyklos buvo įsikūrusios prostitutės, kurias specialiai siųsdavo JAV žvalgybos atstovai. Po vizitų pas merginas sifiliu apsikrėtė keliolika kareivių. Gavę informaciją su tarybiniais kariais bendradarbiavę kubiečiai moteris sušaudė be jokių komentarų.
“Įtampa iškart pasijuto prasidėjus blokadai, - prisiminė 1963 metų vasaros tris ypatingai “karštus” mėnesius lietuvis. - Dieną naktį prie patrankų budėjo kareiviai, kurie bet kurią akimirką buvo pasirengę šaudyti”.
Kubą juosė įspūdingi ir plika akimi matomi amerikiečių kreiseriai, minininkai, po vandeniu nardė povandeniniai laivai, kurie į Kubą beveik nieko neįleido. Saloje įžūliai provokuodami virš automobilių ir gyvenviečių skraidė kariniai amerikiečių lėktuvai.
“Vieną dieną numušė amerikiečių lėktuvą: neišlaikė nervai, nors didelių pasekmių tai neturėjo, - pasakojo P.Maištavičius. - Tačiau įtampa augo”.
Parašė atsisveikinimo laišką
Kartą su kitu lietuviu karininku Vaciu Butkumi iš Šilutės kaunietis nuvyko maudytis į laukinį paplūdimį. Vyrai plaukiojo ant didelės sunkvežimio padangos ir nepastebėjo per keliolika minučių prasidėjusio atoslūgio. Ir tik “pabudę” pamatė, kad netoli stovi amerikiečių karinis laivas, o nuo jo atsiskyrė kateris.
“Su padanga atgal irklavome tarsi paklaikę”, - rodydamas nespalvotas nuotraukas iš Kubos juokėsi P.Maištavičius.
Labai dažnai automobilius, kuriais važiuodavo civilių drabužiais vilkintys tarybinės armijos kareiviai, nakties tamsoje kažkas gąsdindami palydėdavo “skriejančių” šūvių serija.
Kelis kartus kažkas apšaudė autobusą su kareiviais: atvykęs įvykio vieton kaunietis matė žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnus.
Blokados metu nebuvo galima susirašinėti. Tik kartą šaltojo karo metu gavo kelių mėnesių senumo laiškus, kuriuos prekybiniame laive gabeno paslėptus po tonomis bulvių maišų.
“Fotografuoti, kažką pasakoti artimiesiems, žinoma, buvo griežtai uždrausta, - tęsė pasakojimą 68 metų kaunietis. - Kartą slapta buvo atvykę aukšto rango pareigūnai iš Maskvos. Jie buvo piktai nusiteikę ir tvirtino, kad “čia, Kuboje, visi gyvena tarsi prie židinio, nors kvepia trečiuoju pasauliniu karu”. Būtent tomis įtemptomis dienomis su Butkumi išgėrę romo artimiesiems parašėme atsisveikinimo laišką, kurį atidavėme išgabenti traleriu plaukiantiems žvejams. Beje, laiškus siuntė adresu Maskva, 400... Neabejoju, kad juos peržiūrėdavo KGB pareigūnai”.
- Ar teko matyti Kubos lyderį Fidelį Kastro? - pasiteiravome karininko.
- Kelis kartus, - prisiminęs aukštą, barzdotą dabartinį Kubos lyderį šyptelėjo kaunietis. - Per mitingus, karininkų susitikimą jis kalbėdavo po kelias valandas. Buvo griežtas: pamenu, kai pats pranešė, jog liepė sušaudyti girtus savo armijos kareivius. Beje, prieš blokadą, kai Fidelis slapta per Murmanską skrido į Maskvą, mūsų dalinyje jam ieškojo kepurės, nes Kastro didele galva.
Kartą vieno potvynio metu Baja Ungoje prie Korochalio teko skubiai gelbėti vietos gyventojus. Atslūgus vandeniui, iš klampaus raudono purvo bandėme traukti dar neuždususius žmones. Kadangi buvau karininkas, be to, baigęs ir automobilininkų mokyklą, atvykau su BTR, o į mano šarvuotį, apsuptą keturių apsaugos vyrų, pasodino Fidelį Kastro. Fidelis ištraukė kelis žmones ir man vis tapšnojo per petį tardamas “amigo, amigo” - drauge, drauge.
Grįžo laivu “Michail Kalinin”
Į susitikimą su JAV atstovais buvo atvykęs TSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas - Anastazas Mikojanas. Prieš išvykdamas iš Kubos į JAV jis kalbėjo mitinge. Ir būtent tuo metu jam pranešė skaudžią žinią, kad mirė žmona.
“Buvau tame mitinge: Mikojanas kalbėjo, kalbėjo, po to nutilo, o toliau mitingą tęsė Fidelis bei kiti veikėjai, - pasakojo P.Maištavičius. - Tačiau situacija buvo tokia įtempta, kad Mikojanui neleido išvykti atgal į Maskvą ir dalyvauti žmonos laidotuvėse”.
Po pastarojo politinio veikėjo vizito JAV buvo rastas kompromisas, tarybinės raketos išardytos ir įtampa tarp Amerikos ir TSRS pamažu atslūgo.
Nuo 1963 metų rugsėjo pabaigos iš Kubos pradėjo išvykti pirmieji kareiviai. Kaunietis namo išvyko tik po pusantrų metų “komandiruotės” Kuboje - 1963 metų lapkritį. Jis, kaip ir visi kiti, pasirašė dokumentus, kuriuose buvo griežtai uždrausta kalbėtis “apie valstybinę užduotį užsienio šalyje”.
“Atgal plaukėme dideliu civiliniu laivu “Michail Kalinin”, - “Kauno dienai” pasakojo Kubos įvykių liudininkas Pranas Maištavičius. - Kareivių Kuboje jau beveik nebuvo, vykau kajutėje su trimis savo pavaduotojais, atsisveikindami išgėrėme kubiečių romo”.
Visą tą laiką žmona ir jau pradėjusi vaikščioti dukrelė Vida gyveno Karelijoje. Atvykimo dieną namie buvo ir žmonos mama. Įėjęs pro duris ir paleidęs iš rankų lagaminą Pranas Maištavičius puolė į iš džiaugsmo apsiverkusios žmonos glėbį.
Ramybė truko neilgai. Po kelerių metų jau į ketvirtą dešimtį įkopęs karininkas ir karjerą baigęs turėdamas papulkininkio laipsnį išvyko prie Damanskio salos, kur įvyko dar vienas plačiai nuskambėjęs TSRS ir Kinijos ginkluotas susirėmimas.
“Ten buvo labai baisu...” - palingavo galva P.Maištavičius.
Bet tai - jau kita istorija.
